- kaulyčia
- 1 ×káulyčia (hibr.) sf. (1), kaulyčià (2) 1. psn. dėžė numirėlių kaulams sudėti; vieta numirėlių kaulams laikyti, kaulinė; lavoninė: Tik žiūri – pilna kaulyčià numirėlių Prng. Baldos kaip biesas po kaulyčią Vkš, Brs, Slnt. Šalta kaip káulyčio[j] Trk. Ta troba tikra kaulyčia Žd. Ranką vienok jis neišties ing kaulyčią BzB293. 2. Ms labai liesas žmogus; skeletas: Vieni kaulai žmogaus bus kaulyčia J. 3. Grz, Kp, Vr vtr. arklių kojų liga, špatas: Káulyčia auga arkliuo ant kojos Ms. Arklys su káulyčioms ir kitokioms ydoms Lk.
Dictionary of the Lithuanian Language.